BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

I spent three days in the solitude of my own home. It’s not really my own, but I’d like to feel that it is. Being sick is nothing rare, everyone gets sick, that’s why you see so many people in the hospital. Being sick however doesn’t only damage your body, but has extensive damage to your psichology. Most people get extremely depressed being stuck inside their room the whole day. They know they can’t go out because they might not recover as fast as they would staying indoors. Yet, not the sickness itself caused me as much depression as the outcome of being sick did.

Not understanding the system of being a working person I encountered a lot of rules to deal with in order to let myself be sick. That followed a lot of stress and confusion. All that being made into a milkshake when added me missing the Rammstein concert. Being reminded over and over again by my second half how awesome that concert was (that he went to with his father). I found myself regretting a lot of things, being sucked into the busy life of a working-studying person I forgot what it meant to have fun. It even seems that I no longer believe that I have the ability to have fun.

Lists of friends that I haven’t seen in ages are piling up. It’s like being with them doesn’t bring me as much interest as it used to. Some of them don’t even write me back anymore. Probably because they know “What’s the point in asking to hang out, she wont have time anyways.” And indeed I don’t. While being sick i could’ve fixed that maybe a bit, but i chose the life of a no-lifer and spent my hours eating, shitting, smoking, and using my laptop to entertain myself. quite pathetic to what I reduced myself to.

Still, the confusion of the system does not go away. My doctor refuses to be any help to me. I would be lying if i said that I don’t miss the life when I had so insanely much time to spare, but I have to admit, this life of working-studying has it’s own charms. Even though I am in constant stress over work and school, still being stressed over this beats being stressed by my stepmothers retardedness and my fathers indifference. I still feel pity for my bother who is drowing in a sea of pointless alcohol by the rage that my old life gives him everyday. Can’t say that I blame him thought. Yet I understand that even if it seem so slow that my life is going, time actually passes extremely fast, and soon enough I will have to make a decision that will point out how my future will turn out. Sometimes i just quietly dream of dying, and ending this circle of confusion, decision making, and stress over how am I going to survive.

I know that somewhere people are a lot happier. Just like me they have their own problems, decisions, fears and regrets, but I am going through my teenagehood, and it wont last as long as I wish it would. Hurrying to start my own life as an adult will surely doom my teenagehood. I will become an adult, and I will be that adult for the rest of my life, but being a teenager will only last me a couple of more years. And I will miss it, just like everyone does.

In conclusion I’d like to say that I like going only one wave of my life, change is something stressful, and if you don’t know how to handlde change, it might destroy you. Teens, don’t hurry, because until you actually reach those years, when you know that you have nothing to worry about, you have a long way to go, and you shouldn’t hurry to get there, because you don’t know if you will…

Rodyk draugams

Comments 1 komentaras »

“Here I am. Beneath this existence, beneath this feeble, weak and pathetic existence lies a strong, kind, wise creature. Thee are not mistaken, it is me. Behold these hollow thoughts of mine, that create enourmous changes. They create light in darkness, evil in good, and soul within body. This time I pray for your forgiveness, and as though we are different, and as though we have uncomfortable silence, yet we still manage to read eachothers thoughts, guess experiences, and alter our own lifes, in a way…In a silent way, that only our hearts understand. I have forgiven you, time and time again, but you still refuse to consider my blame, the blame that I accepted, encouraged, and cried for. You should not suffer for my mistakes, because in the end, I’ll be the one that saves you.”

Lija jau 48 valandas. Ramiai skaitau Fight club knygą. Raidės vis slysta žemyn ekranu, kai aš akimis nuseku eilutės galą ir lėtai pirštais pasuku pelės rutuliuką, kad galėčiau tęsti istoriją.

Mintyse skamba Papa roach “Blood (Empty promises)” ir svajoju, jog kadanors atsiųs mano ilgai lauktą mp3, kurio neatsiunčia jau 3 mėnesiai. Daugiau niekad eBay nepirksiu, screw it. Reiktų nustoti skaityti encyclopedia dramatica, nes atrodo mano sapnai jautriai į tai reaguoja. Neturėjau neiškrypusio sapno jau kelios naktys. Aš noriu gražių sapnu, aišku nesusijusių su mokykla, ta pragaro skyle, į kurią nenoriu grįžt.

Gimtadieniui gavau labai daug tulpių, kelias rožes ir galybę sveikinimų, Ak, kaip džiaugiuosi. Kaip dievinu gėles ir lapus. Gaila, kad medžiai dar nespėjo jų užaugint. Reiktu nueiti į mišką, gal žibučių rasčiau.

Miestas mane erzina. Tas chaosas, tarytum koks paradoksas taisyklių ir įstatymų virtinėj. Jis mane erzina. Randu daug dalykų, kurie mane erzina, darosi sunku atsipalaiduot, pamiršt, užmigt. Noriu tylos, ramybės, laisvės, sapnų, saulės, šilumos, gėlių, lapų, gamtos, kačiukų. Tris sekmadienius iš eilės važiuoti aplankyti mamos tūrėtų būt kažkas ypatinga, bent man. Žinau, tai tik simbolika, gal ji verta mano atleidimo, bet ne gailesčio. Gal ji verta mano rožių, bet ne ašarų. Gal…

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Prisedu, isijungiu Facebook, kas kelios minutes patikrinu, cituoju Tyler Durton, skaitau filmo aprasyma per Wikipedia, randu nuoroda: “Anarchizmas” - isijungiu, pradedu skaityt, paraso Laimona, skaitau “Nikas Deinas”, pasakau jai, jog neturiu ka pasakot, toliau skaitau savo knyga, sustoju ir pradedu rasyt jai apie trimestro baigti ir kaip man siaubingai su rusu iseis, o lietuviu taisytis reik - 8 iseina, blogiau nei pirmaji trimestra. Atsistoju nuo kedes, nuejus i virtuve pradedu teptis karstu sumustiniu, parasau Erikui - minute, dvi, trys: jis neatrasys man.

Apniuko mintys mane, jos mane persekioja - tos neigiamos mintys: Tai ne As. Kodel jis man neturi laiko? Ne Erikas - kitas. Erikas geras, myliu Erika - visad mylejau - mylesiu. Jam truksta narsos buti nuosirdziam, tai mane erzina. Erikai, buk nuosirdus, kad ir izeistum mane, tik vidum pajausciau tuos blogio ir silpnumo drugelius savo skrandyje - noreciau juos isvemt - bet vis tai yra geriau, nei vel pamatyti tavo nebilia mina, kai tave supykdysiu nieko nezinodama, ir pradesi mane ignoruot, nes tau tai atrodo teisingiausia, leisti man paciai susiprast ka padariau blogai, tai juk ne tavo problema, man reik tvarkytis paciai - bet juk tikrai, tai ir yra tavo problema, tu tik manei mane nubausdamas pajausias esantis teisingas - tu klydai, o man beliko skendeti vienumoj.

Ir vel, prakeikimas, kodel jis man neturi laiko? As zinau kodel, bet tai ego defence, gal ir ne ego, emotion defence - net juokinga perskaicius. Isdresiravo mane kaip miauksincia kalaite, kuri megsta glaustytis, nusimaudyt pries pas ji iseidama, ir nesugebanti bendrauti su vyresniais zmonemis. Mano isdresiruotas protas priestarauja mano senu senoveje jautriai sutraumuotiems jausmams. O savo ego niekaip neatsikratau. Savaite be jo, keletas sapnu, ir jau mano tobulasis detoksikacijos metodas neveikia (Detoksikacija - jei nenori per daug prisirist prie kito zmogaus, kelias dienas su juo nebendrauji, jei matai kad jautiesi be jo sudinai, reiskias tau reikia keleta dienu pabut be jo, jei dar po kurio laiko jautiesi gerai, reiskias neprisirisai). Sia savaite detoksikacijos taikyt net nenorejau, siaip mano ego buvo savigynos pozicijoj - jis sake jog nepastebejo jog manes truksta - stai ir skausmingieji drugeliai, ir stai vel mano protas man diktuoja, jog man nerupi, bet drugeliai nedingsta. Taigi kas salygoja mano neigiamus jausmus? Berots tai mano pradinis suvokimas, jis paskelbia, jog man skaudejo, tai ir isijungia neigiami jausmai, o paveluota suveikia mano naujai idiegta sistema, kuri mano kunui sako, jog man neskaudejo, nes man turi but pom, bet ji neveikia, stai ir sudo verta mano apsaugine sistema pries senaja automatizuota sistema. Absurdas. Gal per ta laika prisirisau ne prie jo, prisirisau prie sapnu, prie prisiminimu.

Noriu verkti, akiu raumenys susitraukineja, bet vel, man protas sako, jog man nesakudejo - man nerupi, tai ir verkti nebegaliu del to, nes man neskaudejo. As verksiu del to ko netekau, o tai turedama savavaliskai isnaudosiu. As verkiu ziema del vasaros, bet vasara sedziu namuose. Norejau verkti del jo, bet negaliu -tai jau nebe as, del jo verkdama tik save pazeminciau savo pacios akyse. Ir be to, jei vekciau del jo, tai vien ieskodama preteksto del ko vekti - kaip kad ieskau pretekstu nedaryt namu darbu - ne del to kad ji praradau, as jo nepraradau, nes jis ne mano, del to, kad as noriu verkti del jo, paprasciausiai noriu. Vien tas zodis verkti sukelia man malonuma - stai kodel ji taip daznai rasau prigalvodama ivairiausiu sakiniu, kad galeciau ji panaudoti.

Kodel as taip juokiuos? Kodel as taip sakau? Kodel as taip rasau? Kodel as taip einu? Kodel taip keikiuosi? Kodel tai dziaugiuos? Kodel taip ziuriu?

Stebiu save is salies, ir tiesiog stebinu save, neturiu menkiausio savo elgesio suvokimo - sau atrodau tokia paika. Pradejau stebeti savo mintis, savo zodius, savo judesius, juos apgalvoti. Mano protas priestarauja mano jausmams. Istisa rutina klausimu. As bijau savo elgesio, zodziu ir minciu, nes jos sukelia man klausimus: Ar tai mano ego darytu? Ar karma su tuo sutiktu? Ar tai garantuotu man gera savaite traukos desniui? Kodel taip nedraugiskai kalbu? Kodel as nei protinga nei durna? Kodel mano tevas mano, jog turiu potenciala didiems dalykams? Ar man pasitiketi meile viskam? Kodel as matau tiek daug grozio?

Giedrius sako, jog visi esam sistemos vienetai, man si mintis nepatiko. Gal jis teisus. As jam - ne Giedriui, ne Erikui, bet butent Jam - esu tik vienetas. Vienetas tarp daugelio. Kaip gaila.

Tevai paskambino, isejau i lauka, laukiau keleta minuciu, buvo salta, tada taip nevalingai mintyse “Miau” - nusisypsojau “How cool is that? Miau” - nuskambejo galvoje lygiai taip pat kaip jis sakydavo - Man viskas gerai… Visos mintys, visi jausmai kas tik buvo neigiama isnyko, vien nuo to miau - man vel pom! YAY… Taip visa kelia namo “miau… miau… miau…” Ak, gera. As galiu ten grizt, nes man nereik del praeities verkt, nes kol ji mano vaizduoteje, as ja isgyvensiu amzinai.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Nesuprantu, kas man darosi. Pastaruoju metu viskas tiesiog slysta iš rankų. Gaunu tikrai mažesnius pažymius, nei esu verta, draugo netektis sukelia man širdgėlą, mokykloje problemos su netolerantiškais šikniais, ir galiausiai - Linkin Park.

Dėl pažymių, tai galbūt nepakankamai gerai namų darbus padarau. Šią savaitę nebuvau namie daugiau nei paprastai. Minčių gilumoje vis dar įstrigęs priminimas, jog turėčiau pasiruošti atsakinėjimui per lietuvių kalbos pamoką. Tipo, paruošti kalbą pasirinkta poteme. Ir šįkart tema - Jauno žmogaus pilietiškumas… Total Shitville. Reik kaip nors iššivartyt.

Mano senasis draugas - Erikas. Mehhhh, jis sukelia man įniršį ir liūdesį. Su juo būt totalus mazochizmas, ir vien dėl to, nes daugiau kaip 2 mėnesius ignoruodamas mane sukėlė man žliumbimo sezoną. Ass.

Supiršau savo geriausią draugę Gretą su savo ex Mantu. Žinau, žinau, tai gan iškrypęs dalykas, bet man tai nerupi, aš noriu, kad jie pagaliau būtų laimingi. Greta - kad gyventų, o ne egzistuotų, Mantas - kad atgaivintų savo sužeistus jausmus, po to kai aš jo širdį išplėšiau, sudeginau, ir trypiau kol iš jos nieko neliko, bent jis taip sakė.

Mokykloje prasidėjo nesąmonės. Prie mano geriausio draugo Sauliaus kabinėjasi klasiokai, kad jis draugauja su tokia nenormalia būtybe kaip aš. Paralelinės klasės bernai man sukelia intravertiškus isterijos priepolius. O namie - chaosas.

Apie kitus dalykus verčiau net nekalbėsiu.  Žodžiu, I’ve driven to fuckville, and guess who’s the mayor? xDD

I’m totally fucked.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Eilinį kartą žiūriu The Dark Knight. Negaliu to paneigti - Joker mane tiesiog sužavėjo. Jis toks “not typical bad guy”. Gal todėl, nes jam pinigai nesvarbūs, cituoju:

“It’s not about the money, it’s about sending a message”

Man kilo klausimas. Ar jums būna taip, tarytum, žiūrit į kažką, bet nieko nematot? Visiškas pasiklydimas mintyse. Kartais mane erzina, kai taip nutinka, galvoju apie tai, ką turėčiau galvoti, ir tai prie nieko nepriveda. Eh, kokia sumaištis, aš nė neįsivaizduoju, ką darysiu, kai atostogos baigsis. Jei net dabar pasimetu minčių virtinėj, kas bus kai grįšiu į mokyklą. Gal grįžimas kaip tik naudingas bus, dėl kurio, turėsiu vieną tikslą ties kur susikaupt. Nes dabar, jaučiu laisvę galvot apie ką noriu. Tai, kad ką aš dabar rašau nesudaro nei logiško nei rišlaus rašomų žodžių susiejimo, tai neesmė. Esmė tame, jog vis dėlto, rašau kažką bandydama sudėlioti viską į vietą. Gaunu per daug laisvės.

Ant lango stiklo susidarė per daug drėgmės, ir vanduo nuo stiklo teka ant mano palangės. Nelabai žinau, kokia tos drėgmės priežastis, nes nelabai išmanau fiziką (phisics suck ass). Tik pamenu, jog kai įlipu iš lauko į automobilį, ir uždarius duris siek tiek jame pabūnu, langai aprasoja. Ir kai nuleidžiu lango stiklą žemyn, rasa dingsta, ir vėl galiu matyt pro langus.

Ties dešiniuoju lango, jo dešiniajam kampe, matau saulę išlindusią iš po debesų. Atrodo kaip saulėlydis, nes ji morkos spalvos. Žiūrint į ją, man norisi verkti. Verkti vien dėl to, jog kontrastas tarp pašvaistės debesų, ir saulėlydžio yra toks žymus - toks gražus. Ant mano sienos susidarė du stačiakampiai, matosi, jog tai nuo saulės spindulių, nes turėjo mano užuolaidos kontūrus. Nieko nelaukus, išsitraukiau telefoną ir nufotkinau. Ir jie vis nyksta, o aš maldauju, kad jie pasiliktų. Tuo išnyks. Saulės nebėra. Once again, žiūriu, bet nieko nematau. Taip tamsu.

Brolis man atidavė juodą gumytę, kurią rado ledo arenoj. Prie jos pririšti du plastmasės kubai, su nupieštom baltom kaukolėm. Man patinka su ja žaisti, tai momentais, kai nieko nematau.

Aš pradedu užmiršti, kokia eiga parašau kiekvieną žodį. Maišau sapnus, su tuo, ką dariau ar patyriau. Tai labai erzina.

I will let you down, when you finally trust me, finally believe in me.

In this time, are we loving, or do we sit here wondering, why this world isn’t truning around, it’s now or never.

Geriau įsijungsiu Mocarto nebaigtą Requiem simfoniją - Lacrimosa. God, so beautiful.

Does it run in your blood, to betray the ones you love? Yes, it runs in your blood, to betray the ones you love.

Nepadeda…

Kodėl mano nuotaikos žiedai juodi? Tarytum jų visai nedėvėčiau. Visad tikėjau, jog jie reaguoja į kūno šilumą. Bet juk neesu šalta kaip lavonas.

Šlykštūs žemaičių blynai, nuo jų man vėl rūgštys kils. Dangus violetinis.

Reik sugrįžti į kūną. Rašant lietuviškas raides padeda man nepasimest, nematyt vien baltų raidžių juodam fone, kaip kokioje optinėje apgaulėje. Nelemti pinigai. Noriu, kad debesys dingtų, jie mane gąsdina. nenoriu, kad jie pasiglemžtų mano sąmonę kartu su visa aplinka, kurią jau pasiglemžė, su tuo nelemtu sniegu.

Check!


Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Mirė Dievo sūnus - įtikėtina, nes kvaila. Numirėlis prisikėlė - neabejotina, nes neįmanoma.

Na, nusipirkau naują knygą “Raudonosios mirties kaukė”. Joje surinkta visi geriausi amerikiečių rašytojo Edgar Allan Poe darbai. Ir ji nebuvo viena iš pigiųjų, sumokėjau 38 lt, ir tai čia skaitės su nuolaida, kadangi esu knygų klubo narė. Bet per ta nelemtą PVM, mokėjau 3lt ir 20ct daugiau nei turėjau.

Rodos Three days grace klausymas sudaro veiksmų mimiką, kurią darau. Vos tik prisėdus prie pc, reik įsijungt Three days grace, ir man niekaip neatsibosta per pastarąsias kelias savaites klausytis tų pačių dainų. Jos tarytum man primina senus gerus laikus, sužadina nostalgiją. Taip, seni geri laikai - kai turėjau tokį, kuris man kartodavo žodžius pasaldintus karamele, kai turėjau tą, kuriuo žavėjaus ir gerbiau. Juokinga, kad viskas gali dingti per valandą, kad ir net per 5 minutes. Visko tarsi nejausdama atsisakiau, prasidėjus mokyklai, ir man atrodė, kad ištikrųjų aš net neturėjau pasirinkimo, kad visko netekau. Bet dabar aš suvokiu, kad neatsisakius savo arogancijos ir įgimto savanaudiškumo, aš taip ir toliau, atsisakysiu visko, kas man svarbu.

Kai buvo tie laikai, mūsų tėvai galėjo atsisakyt netinkamų darbų, ir lengvai susirasdavo patogią vietelę tęsti savo pareigas, viskas baigės. Taip, aš to nesupratau, aš galvojau, kad lengvai galiu atsisakyti žmonių, taip kaip suaugęs darbo, bet tai pasikeitė. Ne aš turiu priimti visuomenės standartus, o visuomenė turi mane priimti tokią, kokia aš esu.

Kad ir kaip būtų, kartais mano nuolat trypiama širdis viską pamiršta. Per langą pamačius nuostabiai atrodantį dangų, norisi jį nupiešt, bet pagalvojus, kad to padaryti negaliu, tampu labai dėkinga, kad man yra padovanojama pamatyti tokį grožį. Net norisi jį pasidalinti. Kaip tamsiai melsvi debesys skrodžia saulėlydžiu išdažytą gelsvą dangų, tiesiog norisi savo noru išdėlioti žvaigždėmis žodžius: ,,Gyvenkim”. Tada mintyse suskamba ,,Tikiuosi naktis nebus debesuota, kad ryte aiškiai galėčiau matyt, kada patekės saulė”.

I feel it everyday, it’s all the same
I brings down, but I’m the one to blame
I’ve tried everything to get away
So here I go again, chasing you down again
Why do I do this?

It feels like everyday stays the same
It’s draging me down, but I can’t pull away
So here I go again, chasing you down again
Why do I do this?

So many thoughts that I can’t get out of my head
I try to live without you, everytime I do, I feel dead
I know what’s best for me, but I want you instead
I’ll keep on wasting all my time.

Over and over I fall for you…

Pirmadienis - ką jis tau reiškia?

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Mane taip kankina. Taip kankina tas nepastovus nesaugumo jausmas. Kodėl taip yra? Kodėl žmonės su kuriais dalinuosi savo gyvenamąja teritorija nori pakeisti tai, kas aš esu? Žinot apie ką aš. Kad ir kaip tai sentimentalu ir išsistovėję, dar vieni tėvai nepatenkinti savo paaugle dukra. Kaip jie nori pakeisti, perauklėti ją, keisti išvaizdą, požiūri, charakterį, etinius nusistatymus ir pan. Na, viską ką sudaro pats žmogus. Kodėl vieną minutę, man sako, kad galiu plaukus kirptis kaip noriu, o jau kitą, kad nuskus mane plikai jei plaukus nusidažysiu netinkama “dėmesį traukančia” spalva? Kodėl vieną minutę man atneša maišus iš kurių galiu rinkis kokius tik noriu drabužius, o kitą rėkia ant manęs, kad atrodau kaip daunė su vienu ar kitu apdaru? Kodėl taip? Na. KODĖL?

Viskas prasideda, kai į namus ateina nenorimas žmogus, toks, kurio tik tu nenori, ir tada pajauti, kad viskas kas tu esi, kad kiekvienas tavo egzistavimo bruožas skirtas paaštrinti pagiežą tarp jūsų, tarsi tu gimei tam, kad šis atėjęs pašalietis tavęs nekęstų. Jūs net turit skirtingus logikos principus. Ar taip būna? Yeah, man taip nutiko. Ir tai kančia, kai žinai, kad tam žmogui nepasipriešinsi, kad šis nepažįstamasis valdys tavo gyvenimą, o jei bandysi pasipriešint, bent ištart vieną nepagarbų žodį, tau skaudės, labai stipriai skaudės. Net neištartas pasisveikinimas ryte gali baigtis tuo, kad iš namų neišeisi savaitę.

Visa laiką bijot, tai jau mano kasdienybė, ir jei šis žmogus man draugiškas, tokio pobūdžio, kad dovanoja ir pan. tai ta dovana, ji tik tam žmogui į naudą. Tai sako, kad tas žmogus yra savanaudis, dviveidis nevidonas. Liūdna…

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

The Soviet Story, filmas uždraustas rodyti Rusijoje. Latvių režisieriaus Edvino Snorės kurtas filmas pasakoja kraupią milijonų žmonių kančios ir XX amžiaus baisiausių Europos totalitarinių režimų bendradarbiavimo istoriją. Liūdnas dokumentinis filmas apie realybę, kurios ateinančios kartos nematys. Aš, kad ir kiek žinojau apie praėjusius Sovietų dinastijos laikus, buvau šokiruota.

Dėl šio filmo Rusijoje buvo vykdomi protestai, žmonės pagaminę į režisierių atrodančią lėlę, ją degino. Rodos norit paneigti tiesą, tiesiog reik į ją žiūrėt kaip į melą, ir už tą melą kovot. Sad really

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

,,Steisė pradėjo nuo kairės rankos.
Pirmasis pjūvis buvo bandomasis, tiriamasis. Net čia, pačioje pabaigoje, Steisė liko ištikima sau: niekada nešokdavo ten, kur galėdavo bristi. Skaudėjo labiau, negu buvo numačiusi. Tačiau nieko tokio, - viskas gerai, - žinojo tiek pajėgsianti ištverti. Dėl skausmo tai tapo taip tikra kaip niekada ankščiau, suteikė toms paskutinėms akimirkoms deramo svorio. Antrą kart ji įsipjovė giliau, pradėdama nuo riešo apačios ir tvirtai traukdama geležtę alkūnės link.
Kraujas tryško srautu.
Ji paėmė peilį į kairę ranką. Sunku buvo tvirtai sugniaužti, - pirštai tartum nenorėjo susilenkti ir jau buvo slidūs nuo kraujo, - bet galiausiai jai pavyko: prispaudusi ašmenis prie dešiniojo riešo, šmaukštelėjo žemyn.”

Paskutinės gyvenimo valandos, karūnuotai kekšei išgyvenusiai gyvą košmarą. Knyga: ,,Griuvėsiai” Parašyta: Scott Smith.

Šią knygą perskaičiau prieš kelias savaites. Tikrai verta dėmesio. Ištikrųjų keletą dienų sielvartavau dėl veikėjų mirties, kadangi, vienas iš veikėjų (Erikas) man skaitant simbolizavo mano artimą draugą Eriką. Bent galiu džiaugtis, kad jis mirė priešpaskutinis, o ne antrasis, kaip maniau, kad nutiks. Kadangi man šio veikėjo išgyvenimai buvo itin svarbūs, mane gan dramatiškai paveikė autoriaus pasirinkimas, kaip pranešti, kad jis mirs t.y. vokiškai kartoti šiuos žodžius: ,,Wo ist Eric? Eric ist da. Eric ist gestorben”. Pagal knygos vertėją, šie žodžiai reiškia ,,Kur yra Erikas? Erikas yra čia. Erikas yra miręs.”

Ar ne kvaila? Sielvartaut dėl žmonių mirties, kurie net neegzistuoja. Kodėl taip yra?

O galbūt tai nekvaila. Skaitant, mums šie žmonės egzistuoja, jie gyvena savo gyvenimą mūsų mintyse, mes juos įsimylime, ir mes jų nekenčiame. Jie tampa mūsų gyvenimo dalimi, nes mastydami apie juos, mes leidžiame jiems išgyventi. Žmonės gimsta ne tik realybėje, bet ir mintyse. Todėl gerbiu autorius, jie yra kūrėjai, kurie sukuria žmones, su kuriais mes jaučiame bendrus gyvenimo ryšius. O galbūt išvis jų nejaučiame, bet norėtume ar bijotume pajusti.

Žmonės egzistuojantys mūsų mintyse, arba tik knygos žodžiuose, kartais gauna daugiau pripažinimo nei žmonės egzistuojantys pasaulyje. Mes juk jų nepažystame visų, kodėl jie turi mums rūpėt? Gal kas nors turi tam atsakymą? Rūpi tik tada, kai reikia išreikšti gailestį dėl pačio žmogaus ištrynimo iš pasaulio, bet tai mūsų gyvenimo nepalies.

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »

Once again
I step ahead
My spirit has
Just turned to shreads.

Once again
My smile shows
That I can’t move
‘Cause the cold wind blows.

Once again
You hear my question:
Did you notice
My feeling resurection?”

Once again
You laugh at me
Well have I
Just been deceived?

Once again
I turn and leave
Sadly, your care
I didn’t receive.

This first time
You made me stop
And I heard you whisper:
“You belong to my heart”.

Parasyta ziurint The Simpsons xD

Rodyk draugams

Comments Komentarų nėra »